Pradžioje rašė driuliauskas
(Post 78614)
Veiksmas vyko Latvijoje, ten turėjau mažumėlę reikalų, o namo grįžti teko traukiniu. Na, atėjau i stotį per anksti, nes neteisingai supratau, kada turi išvažiuoti tas traukinys. O gal Latvijos Geležinkeliai neteisingai suprato, kada turi išvažiuoti tas traukinys. Todėl pamatęs kioske lietuvišką laikraštį su kryžiažodžiu, nusipirkau ir nuėjau i bufetą išgerti puodelio kavos. Nusipirkau kavos ir sausainių prie jos. Nešinas visą šitą ką tik įsigytą nuosavybę nueinu ir atsisėdu prie vieno stalelio. Dabar nupasakosiu išsidėstymą. Aš sėdžiu už stalo. Man iš kairės laikraštis. Man iš dešinės puodelis su kava. Stalo viduryje sausainių pakelis. Kitapus stalo sėdi vyrukas, kuris jau
sėdėjo, kai aš atėjau. Jis atrodo visai paprastai - portfelis, kostiumas.
Neatrodė, kad jis galėtų pasielgti kaip nors keistai. Ir netikėtai jis palinko link stalo, pasiėmė sausainių pakelį, praplėšė jį, išsiėmė vieną sausainį ir ... suvalgė:) Tokiomis aplinkybėmis aš buvau priverstas nekreipti dėmesio. Nes tokiems dalykams mes juk nesame ruošiami, ar ne?
Aš perkračiau visą savo sielą - ir aptikau, jog visame mano auklėjime, patyrime, arba netgi pirmykščiuose instinktuose nėra nieko, kas man nurodytų, kaip atsakyti kažkam, kas paprastų paprasčiausiai, ramiausiai, sėdėdamas tiesiai priešais mane pavagia vieną mano sausainį. Aš įnirtingai spoksojau i kryžiažodį, nesugebėjau atspėti nė vieno žodžio, gurgštelėjau kavos, ji pasirodė pernelyg karšta gerti, todėl nieko kito nebeliko. Aš susitelkiau. Paėmiau vieną sausainį, iš visų jėgų stengdamasis nepastebėti, kad pakelis jau paslaptingai praplėštas...
Aš kovojau už savo teises, ir dar kietai:) Aš suvalgau tą sausainį. Suvalgau labai išraiškingai ir matomai, kad anam neliktų jokių abejonių dėl to, ką aš darau. O anas pasiėmė kitą. Paėmė kitą sausainį ir jį suvalgė. Aiškiai kaip diena. O bjauriausia tai, kad aš nieko nesakiau pirmą kartą, todėl atrodė kažkaip net dar nepatogiau pradėti aiškintis šį klausimą po antrojo karto. Vėl įbedžiau akis į kryžiažodį, vėl nesugebėjau nieko sugalvoti, todėl parodžiau ryžtingumą ir pasiėmiau dar vieną sausainį. Ir mudviejų akys sekundėlei susitiko. Ir abu nukreipėme žvilgsnius šalin. Ore po truputį kaupėsi krūviai. Aplink stalą tvyrojo šiokia tokia įtampa. Šitaip mes ištuštinome visą pakelį. Jis, aš, jis, aš... Na, jame tebuvo aštuoni sausainiai, bet dabar jau atrodė, kad tuos sausainius valgome visą gyvenimą. Kai tuščias pakelis gulėjo tarp mūsų kaip nukautas, tas vyriškis pagaliau atsistojo ir pasišalino. Aš, suprantama, atsidusau iš palengvėjimo. Taip jau atsitiko, kad po minutės pasigirdo kvietimas į mano traukinį, todėl aš užbaigiau kavą,
pakėliau laikraštį, o po tuo laikraščiu... buvo MANO sausainiai.
|
